Anglijos revoliucija

Konspektas
 5
Microsoft Word 69 KB
7 puslapiai

Anglijos revoliucija
Konstitucinės monarchijos susikūrimas

Anglija XVII a. pr. buvo nedidelė valstybė. Ūkio struktūra ir valstybine santvarka ji skyrėsi nuo kitų Europos šalių. Dauguma gyventojų, kaip ir visoje Europoje, vertėsi žemės ūkiu, tačiau baudžiava Anglijoje visiškai išnyko jau XV a. Valstiečiai – žemės laikytojai – mokėjo piniginę duoklę bajorams žemvaldžiams (džentelmenams). Kiti Anglijos valstiečiai, turintys nuosavos žemės, vadinosi jomenais ir gyveno gana pasiturimai.
Daugelis bajorų (džentelmenų) steigdavo manufaktūras, tapdavo prekybos kompanijų dalininkais. Kitaip nei kitų šalių bajorai, jie nesibodėjo bendrauti ir giminiuotis su miestiečiais, tai rodo, kad griežtas luominis uždarumas, paplitęs kitose Europos šalyse, Anglijai nebuvo būdingas.
Kita vertus, Anglijos turtingieji miestiečiai galėjo nusipirkti dvarus ir tapti bajorais. Taip tie naujieji bajorai suartėjo su turtingaisiais miestiečiais (buržuazija), kas sąlygojo palankias sąlygas verslininkystės raidai.
Plėtėsi užsienio prekyba ir su V. Europa, ir su tolimesnėmis šalimis, kurią kontroliavo prekybos kompanijos. Dauguma prekių buvo gabenama per Londoną, kuris XVII a. pr. tapo didžiausiu Europos miestu, tačiau prekybos ir laivininkystės srityje tuo metu vis dar pirmavo Olandija.
Valstybės santvarka Anglijoje taip pat buvo kitokia nei kitose Europos valstybėse. Nuo XIII a. Anglijos karalius valdė privalėdamas atsiklausti parlamento, kurį sudarė dveji rūmai. Lordų rūmuose posėdžiaudavo aristokratai ir vyskupai, o Bendruomenių rūmų deputatus rinkdavo turtingieji gyventojai, dažniausiai žemvaldžiai ir pirkliai. Be parlamento pritarimo neįsigaliodavo nei vienas įstatymas ar įsakas dėl naujų mokesčių. Parlamentas nenoriai tvirtindavo mokesčius, ypač samdomosios kariuomenės išlaikymui, nes ir taip nuo XII a. bajorai, kurie buvo atleisti nuo karinės tarnybos, turėjo mokėti skydo mokestį, kuris buvo skiriamas samdomosios kariuomenės išlaikymui.
Bajorai ir turtingieji miestiečiai bijojo, kad, remiamas samdomosios kariuomenės, karalius nesitars su parlamentu.
Anglijos karaliaus valdžia buvo silpnesnė negu kitų didžiųjų Europos valstybių valdovų, tačiau jis vadovavo ir Anglikonų bažnyčiai. Ši bažnyčia išlaikė daugumą prašmatnių apeigų ir vyskupų valdžią. Tai kėlė kalvinistų (Anglijoje jie buvo vadinami puritonais) nepasitenkinimą. Jie reikalavo pašalinti iš bažnyčių paveikslus ir statulas, puošnius altorius, muziką, panaikinti vyskupų valdžią.
Puritonai smerkė prabangą ne tik Bažnyčioje, bet ir gyvenime. Jie didžiausiomis dorybėmis pripažino asketizmą, kuklumą ir kartu atkaklų darbą bei turto...