Analizė apie dantes alighieri kuryba dieviškosios komedijos anlizė apie renesanso literatūrą Lietuvoje ir pasaulyje

 5
Microsoft Word 70 KB
7 puslapiai

Turinys:

>Renesanso literatūra
>Dante Alighieris

Renesanso literatūra

Renesansu (pranc. renaissance - atgimimas) vadinamas po viduramžių prasidėjęs dvasinis judėjimas, kurį įkvėpė Antikos kultūra ir noras būti arčiau gamtos; jis kilo XIV-XVI a. Vakarų Europoje. Šis ryškus posūkis prie gamtos, natūralumo, racionalaus žinojimo ir laisvų žmonių santykių apskritai reiškė naujųjų laikų pradžią.

Renesansas žmogų suvokė kaip asmenybę, išsilaisvinančią iš viduramžių Bažnyčios dogmų, scholastinių mokslų ir luominių normų varžtų. Renesanso laikais visai išryškėjo žmogaus individualybė, kurią aistringai pabrėžė meninė kūryba. Renesansas neatsiejamas nuo humanizmo ir humanistų veiklos. Humanistais (lot. humanus - žmogiškas) jau ankstyvojo Renesanso laikais imta vadinti mokslininkus, kurie gilinosi į antikos kultūrą ir su žiniomis, gautomis iš jos, supažindindavo savo amžininkus. Tam tikra prasme ir viduramžiai domėjosi antika, ir didžioji antikinės literatūros dalis, pasiekusi mūsų laikus, buvo perrašyta būtent viduramžių vienuolių. Tačiau viduramžiai dar nebuvo pasirengę priimti antiką. Antika plačiai atsivėrė žmonijai tik prasidėjus Renesansui.

Humanistais tada buvo vadinami visi antikos studijoms atsidėję mokslininkai; jie sudarė priešpriešą teologams, dvasininkams, kurie ligi tol buvo vieninteliai viduramžių mokslo žmonės. Tačiau gana anksti, jau nuo Petrarcos laikų, humanistų puoselėjamas humanizmas ėmė reikšti ir žmogaus bei žmogiškumo gynimą, kovą dėl žmogaus kaip asmenybės išlaisvinimo ir aktyvų priešinimąsi žmogaus pavergimui, priespaudai, nesvarbu, ar tai kiltų iš Bažnyčios dogmų, luominių normų, ar iš pasaulietinės valdžios. Todėl humanistais laikomi ne tik Renesanso laikų eruditai mokslininkai, kurie daugiausia rašė lotyniškai ir tyrinėjo kurią nors siaurą antikos mokslo sritį, bet ir rašytojai, atviri gyvenimo visumai - Petrarca. Boccaccio, Erazmas Roterdamietis, Rabelais, Montaigne'is, Shakespeare'as, Cervantesas.

Naujų pasaulio kraštų atradimai XV a. pabaigoje ir XVI a. pradžioje įgalino pirmąkart pavaizduoti pasaulį kaip visumą. Didelį šuolį padarė gamtos mokslai, kurie padėjo suvokti gamtos beribiškumą ir harmoniją. Žmogus imtas suvokti kaip gamtos dalis. Susiklostė naujas tikėjimas žmogaus ir gyvenimo prasmingumu.

Greitą žinių bei kultūros plitimą Renesanso laikais nulėmė vokiečio Johanneso Gutenbergo maždaug 1440 m. išrasta spauda. Dabar nebereikėjo ranka perrašinėti knygų. Knygos jau nebebuvo nedidelio išrinktųjų būrio privilegija - atsirado daug daugiau skaitytojų (turima omeny...