Amzius ir senejimas siuolaikineje visuomeneje

 5
Microsoft Word 152 KB
20 puslapiai

Individas ir visuomene lietuviu kalbos kalbejomo iskaita
Įvadas3

1 skyrius. Senėjimas kaip individo asmenybės kaitos procesas

1.1. Psichologiniai ir fiziologiniai procesai įtakojantys senėjimą5

1.2. Pagrindinės žmonių amžiaus grupės ir skirstymas į jas7

1.3. Asmenybės bei vaidmenų socialinėje aplinkoje pokyčiai8

1.4. Senatvės trūkumai ir privalumai10

2 skyrius. Pagyvenę žmonės visuomenėje

2.1. Adaptacija ir integracija12

2.1.Visuomenės požiūris į senatvę bei senus žmones17

Išvados22

Įvadas

Nieko nėra amžino, kaip kad nieko nėra galingesnio už laiką. Jo tėkmės niekam nepavyko sustabdyti. Neveltui sakoma, jog laikas yra visagalis. Jam turime paklusti visi, tiek gyvi, tiek negyvi organizmai. Tūkstančiai mokslininkų, mąstytojų, filosofų, astronomų bandė, bando ir dar kiek kartų bandys pažaboti nestabdomą laiko tėkmę. „Laiko sąvoka yra aiški. Valanda susideda iš žinomo skaičiaus minučių, diena – iš valandų, o metai – iš dienų. Tačiau mes retai kada pagalvojame apie pačią laiko esmę. Laikas eina nesustodamas, o mes tik sekame jį laikrodžio ir kalendoriaus pagalba. Kol kas negalima jo tirti mikroskopu ar juo eksperimentuoti. Ir vis dėlto jis vis eina. Negalima, pasakyti, kas tiksliai atsitinka laikui praėjus. Laikas išreiškiamas per pasikeitimus, pavyzdžiui, mėnulio apkeliavimu aplink žemę. Laiko slinkimas yra artimai susijęs su erdvės sąvoka. Pagal bendrą reliatyvumo teoriją, erdvė, arba visata, atsirado staiga įvykus dideliam sprogimui prieš 13,7 milijardų metų. Iki tol viskas buvo sutalpinta be galo mažame taške. Šis taškelis talpino materiją, iš kurios vėliau kilo saulė, žemė ir mėnulis – dangaus kūnai, kurie mums pasakoja apie nuolat bėgantį laiką. Iki didelio sprogimo nebuvo nei erdvės, nei laiko. Pagal reliatyvumo teoriją laiko sąvoka prasideda nuo didelio sprogimo, kaip ir platumos lygiagretės prasideda Šiaurės poliuje. Negalime nueiti toliau į šiaurę, negu iki Šiaurės ašigalio, aiškina Kari Enqvist, kosmologijos profesorius. Viena labiausiai specifinių laiko savybių yra faktas, kad jis matuojamas judėjimu ir tampa aiškus per judėjimą. Pagal bendrą reliatyvumo teoriją, erdvės vystimasis gali baigtis Visatos griūtimi. Visa materija tuomet vėl susitrauktų į mažą taškelį, kuris užbaigtų laiko koncepciją, kokią mes suprantame. Vis dėlto paskutiniai stebėjimai nepalaiko sugriuvimo teorijos, greičiau, tarpgalaktiniai atstumai didėja begaliniu greičiu, pridūrė Enqvist (pagal „Science daily“ „Mokslo Lietuva“ 2005-04-17)“. Taigi laikui nesustabdomai bėgant sensta ir nyksta viskas kas rodos...