Altoriu seselis

 5
Microsoft Word 60 KB
6 puslapiai

19** m. gegužės 17 d. mirė geriausias mano draugas Liudas Vasaris. Poeto literatūriniam palikimui sutvarkyti buvo sudaryta komisija, į kurią patekau ir aš. Man buvo pavesta susipažinti su velionies archyvu ir rankraščiais. Tuoj po laidotuvių ėmiausi darbo. Medžiagos pasirodė daug: laiškų, dienoraščių, paskaitų, pranešimų ir kalbų, niekur nespausdintų, švariai mašinėle perrašytų eilėraščių, pora dramų.
Mano dėmesį ypačiai patraukė storas, didelio formato, kietais viršeliais sąsiuvinis, kurio pirmajame puslapy stambiomis raidėmis buvo užrašyta antraštė "Į šviesią buitį". Pavartęs sąsiuvinį, tuojau supratau, kad čia esama autobiografinio pobūdžio veikalo, pusiau dienoraščio, pusiau atsiminimų, nušviečiančių paskutinįjį poeto gyvenimo laikotarpį.
Bevartydamas ir beskaitinėdamas kitus rankraščius, aptikau pluoštą vienos jaunos moteries - ir man gerai pažįstamos - laiškų ir Vasario žmonos dienoraščio nuotrupų. Kai visus tuos rašinius perskaičiau, pamačiau, kad jie vienas kitą nuostabiai papildo ir sudaro gana darnią visumą - įdomų psichologinį romaną iš Liudo Vasario gyvenimo.
Šitas radinys mane labai nudžiugino. Aš pats kadaise esu parašęs romaną "Altorių šešėly", kuriame panaudojau nemaža medžiagos iš savo draugo išgyvenimų. Romanas liko kaip ir nebaigtas. Tiesa, Liudas Vasaris, kaip jis romane pavaizduotas, išsiveržia iš "altorių šešėlio", bet pats jis taip ir lieka savo gyvenimo vidury tarsi kokioj kryžkelėj. Mane, tikiuosi, kad ir daugelį romano skaitytojų, domino tolimesnis Vasario likimas, ar jo išsivadavimas buvo pilnutinis, į kokius buities horizontus tas išsivadavimas atidarė jam kelią, ar, vaizdingiau kalbant, besileidžiant jo gyvenimo saulei, tirštėjant ir ilgėjant visų daiktų šešėliams, taip pat ir pailgėjęs "altorių šešėlis" nekrito skersai jo gyvenimo tako ir neaptemdė tų buities viršūnių, į kurias jis nuo pat jaunų dienų veržėsi.
Šias mintis aš ne kartą esu jam dėstęs, prisipažindamas, kad noriu rašyti ketvirtąją romano "Altorių šešėly" dalį. Jis kantriai išklausydavo mano išvedžiojimų, bet kuo griežčiausiai drausdavo dar kartą liesti jo gyvenimo temą literatūroje. Jis buvo labai nepatenkintas ir pirmomis romano dalimis ir ilgai ant manęs pyko, kam aš jį padariau literatūriniu personažu, net ir pavardę mažai tepakeitęs. (Tikrosios jo pavardės aš nė čia nesakysiu.)
Mudviejų pasikalbėjimai dažniausiai vykdavo jo bute, Antakalny, iš kur atsidarydavo puikus vaizdas į miestą ir Neries pakrantes. Vasaris mėgdavo tysoti aukštielninkas plačioje sofoje, rūkydamas cigaretę, o aš įsikurdavau fotely jo kojūgalyje, vartydavau žurnalą arba...