Alma karosaitė dokumentas

Lietuvių referatai
Referatas
 5
Microsoft Word 38 KB
2 puslapiai



Gimiau 1945-ųjų sausio1d., nors metrikuose ši data nusikėlė į 19 d. Turėčiau būti labai laimingas Pergalės metų žmogus, jei pilnas tragedijų karas visiems būtų baigęsis Gegužės 9- ąją. Pokario vaikams jo atgarsiai priminė visas tėvų žaizdas, nuoskaudas ir netektis. Siautėjo banditai. Kokie kraupūs buvo jų beldimaisi į pirmųjų kolūkiečių namus! Man šiandien sunku įsivaizduoti, kaip šautuvais ir rašteliais prigąsdinti kaimiečiai turėjo gyventi toliau ir šitaip sunkiai dirbti. Neturiu teisės apie tuos lakus kalbėti plačiau, nes ką jau tuomet sakyti tikriesiems pokario vyrams, kurių pečiai atlaikė tarybinį gyvenimą.
O eidama, pati savęs klausiu: ir kagi man padarė Biržų kraštas? Matau jį kaip gyvą – tą šiaurinės Lietuvos iškyšulėlį. Patys Biržai man liko pravažiuojamas, praeinamas miestas. Negalėjau juose per trejus tvirčiau prigyti, net mokydamasi J. Janonio internatinėje mokykloje. Užtat neužgeso nė viena Dirvonakių pradinės, Geidžiūnų vidurinės (vėliau — aštuonmetės) mokyklos spalva.
Mes, kaimietukai, buvom tikrų tikriausi kolūkiečiai: ravėdavom cukrinių runkelių normas, mindavom šieno ir dobilų vežimus. O koks perversmas buvo mūsų vaikystėje, kai kolūkis Gavėnų kaime pasistatė didžiulę karvių fermą! Sulėkdavom į ją tiesiai iš mokyklos, nes daugumos motinos buvo melžėjos. Veršelių girdimas — žalų, su žvaigždutėmis kaktose, juodmargių, juodų kaip sabalas ir netgi baltų, protingų smarkuolių! — kas galėjo būti smagesnio tomis dienomis! Per fermos lubų angas mes mėtydavome pašarus ant takų — ties savo motinų karvių grupėmis, ir kai kupeta išsipūsdavo, šokdavome ant jos kaip iš dangaus aukštybių, prasmegdavome šiene ar šiauduose ir ilgai kapstydavomės, kol išlįsdavom į dienos šviesą Mano tėvas buvo veterinarijos sanitaras. Namuose jo beveik nematydavome. Penkiasdešimt kelintaisiais neapsakomai...