Algimantas baltakis

Lietuvių referatai
Referatas
 5
Microsoft Word 71 KB
8 puslapiai

Šiuo projektu aš siekiu kuo daugiau sužinoti apie A. Baltaki. Jo gyvenimą, asmenybę ir kūrybą. Taip pat noriu sudominti ir kitus mokinius, kad paskaitytų jo parašytų poezijos knygų ir poemų.
Algimantas Baltakis – lyrikas, artimas A.Miškiniui. Bandęs išskelti poezijos kibirkštį, bet nepraradęs savo kelio: socialinio jautrumo, konkretumo, gyveniškumo. Į ankstyvąją Baltakio poeziją atėjo miestas, priemiestis, darbo kasdienybė, žaismingas meilės motyvas. Poetas siekė kalbėti be sureikšminimo, be pozos. Atvira smalsaus žmogaus saviraiška, nuoširdus lyrizmas, paprasta poetinė kalba - aiškios ir pastovios A.Baltakio kūrybos ypatybės. Be viešos kalbos, oratorinių intonacijų, poetui būdingos ir intymios pokalbio gaidos. Atsiskleidžia ir paguodos, tylaus įsiklausymo į pasaulį ir save intonacijos. Poetas priklauso „trisdešimtųjų metų gimimo“ kartai, kuri nors ir prirašė soc. realizmo opusų, bet kartu atgaivino pokario metais sunykusią lietuvių poeziją.

Gyvenimas
Algimantas Baltakis gimė 1930 m. vasario 15 d. ‚,Gimiau Leliūnuose, špitolėje, priešais gyveno senelis Antanas Zaranka, buvęs daraktorius. Tame pat name – parapijos salė. Vaikystės prisiminimai iškyla kažkokiais netikėtais vaizdais, nuotrupomis. Tie begaliniai kraustymaisi iš vienos vietos į kitą… Kažkodėl puikiai prisimenu savo debiutą scenoje – man tuomet buvo penkeri. Išmokė mane gan sunkų eilėraštį – Putino „Pumpurėlį“. Iki šiol jį prisimenu ir galiu padeklamuoti, bet tada… Išstūmė pyplį į sceną, tai neatsisukęs į publiką jį ir išpyliau Tada persikėlėme į Strazdiškio kaimą. Vėl kol pripranti. Berniūkščiai mane miesčioniuku vadino – mat apranga kitokia. Dar vėliau kėlėmės į Kauną. Kaip man ten viskas nepatiko Vaikai šaipėsi – jiems buvau tikras kaimietis. Nesistebiu, juk, be to, kad buvau kaimiškai apsirengęs, dar ir tokia tarme prabilau: „kumela“, „avela“ ir pan. Visa laimė, kad kumštį turėjau gan kietą, – netrukus visi prasivardžiavimai baigėsi. Pakeičiau daug namų, daug mokyklų – ir J. Jablonskio, ir V. Kudirkos pradžios mokyklose Kaune teko mokytis. Augome septyni vaikai, visur lydėjo vargas. Tėvai turėjo mus slapstyti, nes jokie šeimininkai tokios šeimynos nenorėjo. Tada traukimasis į Vakarus, atsidūrėme Žemaitijoje. Vėl prisiminimo blyksnis: apsistojome Kelmės dvare, tai bent atsivalgiau už visus badavimo metus… Paskui vėl Kaunas. Likome be nieko – kaimynai visus mūsų daiktus jau išsidaliję. Išsaugojome pianiną, kurį buvome paslėpę pas dėdę. Beje, namuose nuolat skambėjo muzika. Tėvas – vargonininkas, turėjome daug muzikos instrumentų: smuiką, akordeoną, dūdą“,- prisimena...