Alfredo adlerio individualioji asmenybės teorija

Referatas
 5
Microsoft Word 46 KB
4 puslapiai

Alfredo Adlerio individualioji asmenybės teorija


A.Adleris (1870- 1937) – austrų gydytojas, psichiatras, buvo Z.Freudo bendradarbis. Tačiau laikui bėgant, jų pažiūros išsiskyrė. Adleris nors ir neneigė seksualinio potraukio vaidmens asmenybės gyvenime, tačiau neteikė jiems lemiamos reikšmės. Į žmogaus psichiką jis žiūrėjo kaip į nedalomą visumą ir stengėsi atskleisti socialinio konteksto reikšmę žmogaus individualumui. Adleris ypač pabrėžė visuomeninę žmogaus prigimtį ir įgimtą bendrumo jausmo poreikį, kurį jis pavadino socialiniu interesu.
Adleris labiau orientavosi į asmenybės ateitį, į jos susidarytą gyvenimo planą ir jo įgyvendinimą, siekiant savų tikslų. Jo nuomone, žmogus visą gyvenimą siekia to paties tikslo ar laikosi pastovios elgesio krypties. Visa tai jis pavadino gyvenimo stiliumi.
A.Adlerio nuomone, asmenybės veiklos motyvu ir varomąja jėga yra jos augimo, pranašumo, tobulumo siekimas, o šis neatsiejamai susijęs su žmogui įgimtu menkavertiškumo jausmu. Siekdama pranašumo ( vėliau akcentavo tobulumo siekimą) asmenybė kompensuoja susiformavusį vaikystėje menkavertiškumo jausmą. Vaikas nuo pat gimimo jaučia esąs silpnesnis, priklausomas nuo kitų, mažai galintis; šis jausmas ypač sustiprėja, jeigu vaikas jaučiasi mažiau sugebantis už bendraamžius. Būtent, čia ir pasireiškia įgimtas noras tobulėti, pirmauti ir kompensuoti savo silpnumą. Todėl neretai pasitaiko, kad didžiausių laimėjimų žmonės pasiekia tose srityse, kur kažkada jautėsi mažai sugebantys. Be to, Adleris manė, kad menkavertiškumo jausmo formavimuisi turi įtakos gimstamumo seka – žmogaus elgesys ir siekiai priklauso nuo to, kelintas iš eilės vaikas jis buvo šeimoje ir kiek gavo dėmesio bei meilės.
Menkavertiškumo jausmas kiekviename asmenybės raidos lygmenyje yra santykinai pastovus, ir galima teigti, yra specifinė asmens buvimo pasaulyje jausena. Tai yra todėl, kad visuomet atsiranda kas nors pranašesnis už ją, o galiausiai, žmogus negali būti pranašesnis ir tobulesnis už Gamtą ir Visatą. Menkavertiškumo jausmas galintis pasrireikšti bet kuriame amžiaus tarpsnyje. Šis jausmas – lemiamas žmogaus psichikos veiksnys – gali atsirasti dėl organinių sutrikimų ar lyginant save su kitais. Menkavertiškumo jausmas kartais pasiekia tokią stadiją, kai ima reikštis giliai įsišaknijęs baikštumas. “Normalus” menkavertiškumo jausmas, savo nepakankamumo pripažintas, reikalauja kompensacijos: tariamą silpnybę reikia įveikti. Įsisąmonintą nepakankamumą Adleris laiko svarbiausiu tolesnio žmogaus tobulėjimo veiksniu. Jis pateikia tokį pavyzdį: garsus senovė graikų oratorius Demostenas jaunystėje mikčiojo ir šį...