Advento paprociai ir choreografija

Religijos referatai
Referatas
 5
Microsoft Word 49 KB
4 puslapiai

Advento paprociai referatas. Advento paprociai referatas.

Adventas – ikikalėdinis laikotarpis, susikaupimo, pasiruošimo Kristaus atėjimo į šį pasaulį šventei – Kalėdoms (žodis adventus lotyniškai reiškia atėjimą, artėjimą). Kupinas paslaptingumo, Lietuvos kaime tai maldos, vilties ir šviesos metas – Kristaus laukimas. Keltis ankstyvą advento sekmadienio rytmetį, budėti ir melstis būdavo taip pat natūralu, kaip ir kasdieninę duoną valgyti. M. Katkus knygoje “Balanos gadynė” prisimena, kad advento sekmadieniais anksti rytą, trečią ar ketvirtą valandą pasigirsdavo garsas iš gatvės, žadinantis gyventojus. Tai kaimo būgnas keldavo žmones “prie šventinės advento apyvokos”: važiuoti į rarotus, eiti giedoti, likti namuose, krosnį kūrenti ir pusryčius tiekti. Rarotai – ypatinga Advento puošmena. Tai pirmosios ankstyvosios šv. Mišios sekmadieniais. Bažnyčioje visi rinkdavosi prie Mergelės Marijos altoriaus, kur iškelta aukštai virš kitų ir gražiai papuošta degdavo rarotų arba rasotoji žvakė. Jei einant rarotų prieš patekant saulei nuraudonuodavo dangus, tikėtasi neramių metų. Lijundra, gausus šerkšnas reiškė taikius, ramius laikus. Einant į rarotus ar iš jų, sutiktas vilkas ar jo pėdsakai – ženklas jaunimui, kad kaime bus sušoktos vestuvės.
Rašytiniai šaltiniai, tautosaka leidžia spėti, kad ir mūsų protėviams (iki krikščionybės) buvo būdingas ritualinis susilaikymas, kai kuo primenantis krikščionišką adventą. Šiuo laiku pagausėja įvairių draudimų, apribojančių ne tik ūkinę žmogaus veiklą, bet ir dvasinį gyvenimą. To meto tautosakoje ir etnografiniuose aprašymuose dažniau minimi numirėliai, vaiduokliai, velniai ir kitos būtybės, padaugėja tikėjimų ir burtų. Atisisakoma linksmų pramogų, o tautosakoje minimi personažai gyvūnai – kiškis, lapė, voverė – lietuvių mitologijoje labiau sietini su požemio ir mirties pasauliu. Su tuo siejasi ir daugybė adventinių tikėjimų ir draudimų. Sakyta, kad per adventą negalima kirsti miško. Šio draudimo nepaisiusieji pasakojo matę aukštai tarp medžių aukštą žilą moterį – miškų dvasią. Užsimojus kirviu medin pasigirsdavę kraupūs garsai, raudojimai. Iš advento laike kirstų medžių suręsta pirkia, žmonės nesidžiaugdavę. Tokioje pirkioje dažnai naktimis baladojasi, vyksta netikėčiausi nutikimai. Šiuo laikotarpiu medžių negalima kirsti ir dėl to, kad ateinančią vasarą miškas pradeda prastai augti, medžiai pasidaro gumbuoti.
Tamsusis prieškalėdinis laikotarpis tai žmonių fizinio ir dvasinio apsivalymo, ramybės ir taikos metas. Nevalia nieko skriausti. Žmonės vengdavo medžioti, nekirpdavo avių, nes kito kirpimo vilnos bus kietos bei šiurkščios, be to dobilai augsią reti. Buvo sakoma, jei...