A škėma

Lietuvių referatai
Referatas
 5
Microsoft Word 47 KB
4 puslapiai

Draminis Antano Škėmos (1911-1961) palikimas nėra didelis-devynios įvairaus dydžio ir nevienodo brandumo pjesės. Kai kurios jų ("Živilė", "Vieną vakarą", "Pabudimas", "Šventoji Inga", "Vienas ir kiti", "Žvakidė") yra vaidintos išeivių scenos terpėse, labai prieštaringai vertintos ir vėliau kiek primirštos. Autorius labiau garsėjo romanu "Balta drobulė", apysakomis ir apsakymais, nei savo draminiais veikalais, tačiau jie vis dėlto tiek savo problematika, tiek parašymo stiliumi yra vieni iš iškiliausių XXa. vidurio veikalų. A.Škėmos labai sceniška dramaturgija, kupina teatrinės magijos ir dvasingumo , patraukianti drąsiais formos užmojais. Pats, A.Škėma, būdamas aktoriumi ir režisieriumi, gerai perprato vidinio veiksmo politiką, personažų sielų santykiavimo ritmus. Jo pjesės - baladinio pobūdžio. Visa, kas jose vaizduojama - tartum pusiau sapnas, neaiški haliucinacija. Personažai -lyg iš kažkieno sudirgintos fantazijos rūko išplaukę gaivalai. Konfliktinės situacijos dažnai saistomos grėsmingų sukrėtimų, neišvengiamos žūties nuojautų ar kruvinos depresijos, per kurią einama į savęs atradimą, priešiškų širdžių santarvę, dvasinę harmoniją. Meilė, švelnumas, romantiškos meilės ilgesys čia susipynę su beveik siurrealistinėmis žiaurumo apraiškomis, kančia, melodramišku sielvartavimu dėl žmogiškųjų vertybių žlugimo. Ši estetinė tikrovė nėra realaus gyvenimo kopija, vis dėlto joje ryškiai šviečia ir istorinio laiko rodyklė.
A.Škėmos dramatiškasis subjektas – XXa. smurtą, netikrumą, apgaules, išdavystes patyręs, save praradęs ir savęs ieškantias žmogus. Vienur jis viską iškenčiantis, stoiškas, kitur krentantis į juodą nevilties bedugnę, kerštaujantis likimui ar maldaujantis dangaus malonės. Vienišas žmogus ir jį supantis susvetimėjęs pasaulis- svarbiausi A.Škėmos draminiai pradmenys. Jo herojai privalo stoti į vieną arba į kitą pusę žūtbūtiniame pasaulio lūžyje, jų pasirinkimą valdo amžinieji gėrio ir blogio principai, kuriems turi paklusti individuali būtis skaudžiai trupėdama, vyksmas grindžiamas "mirties momentu", kuris yra reikšmingiausia tikrovė.
"Pabudime"(1949-1950) nostalgiškas žmogiškumo susidūrimas su pasaulio beprotybe nepalyginamai realus ir psichologiškai motyvuotas. Veiksmas vyksta Vilniaus NKVD rūsiuose, tardymų bei kankinimų patalpose pirmaisiais stalinistinių represijų Lietuvoj metais. Šioje dramoje NKVD tardymų kamera tampa ta ervde, kurioje žmogus išbandomas mirtimi ir meile. Laisvės kovotojų konfrontacija su nuožmiais smurto vykdytojais yra beatodairiška ir užsibaigia kruvinu finalu. Įtampą sustiprina meilės trikampis-komplikuotas dviejų skirtingų...