A mceina apie eksistencializma

Referatas
 5
Microsoft Word 85 KB
10 puslapiai

TURINYS

1. Žodinėlis3
2. Įvadas4
3. Egzistencinė nuotaika5
4. Egzistencija kaip pašaukimas7
5. Egzistencijos praeinamumas8
6. Katališkasis egzistencializmas10
7. Garbinimas kaip egzistencinė funkcija10
8. Išvados12
9. Literatūra13

ĮVADAS

Egzistencializmas dar vadinamas egzistencine filosofija. Tai viena iš daugybės filosofinių srovių, kuri pagrindine savo vaga plukdina žmogiškosios egzistencijos klausimą.
Egzistencializmo filosofija, kurios pradininkas buvo Kierkegaard‘as, kone po šimtmečio vėl tapo aktuali. Apie 1930 m. ją atgaivino vokietis Heideggeris. Antrojo pasaulinio karo metu, daugiausia Sartre‘o dėka, ji paplito Prancūzijoje, o pasibaigus karui tapo dienos sensacija. Ji žengė Kierkegaard‘o pėdomis, tačiau principiniu klausimu nuo jo nutolo. Ši filosofija tapo skeptiška, iracionalių ir pesimistinių to meto nuotaikų išraiška.

EGZISTENCINĖ NUOTAIKA

Mūsų dienų egzistencinė filosofija pagrininė žmogaus nuotaika, liečiančia jo būtį, laiko rųpesį. Rūpestis, nėra susirūpinimas kasdieniniu savo gyvenimu. Tiesa, jis, kaip ir kiekvienas kitas žmogaus nusiteikimas ar nusistatymas, gali prapulti pasaulyje, gali būti nutrauktas į kasdienybę ir virsti nesavu, vadinasi, esančiu tiktai žmogaus būtybės paviršiuje, bet nesiekiančiu jo gelmės. Taip gali atsitikti ir su rūpesčiu. Iš tikro šitaip su juo ne syk ir atsitinka. Ne sykį žmonės, kaip ta Evangelijos Morta, rūpinasi daugeliu, pamiršdami vieną vienintelį dalyką, būtent: savo būtį ir savo likimą. Kai Kristus Kalno Pamoksle įspėjo žmones nesirūpiti rytdienos valgiu ir gėrimu, o Dievo Karalyste, Jis taip pat turėjo galvoje žmogiškojo rūpesčio prapuolimą pasaulyje ir paskendimą kasdieniniuose rūpesčiuose, sutelkenčiuose aplinkui fizinės gyvybės palaikymą. Vis dėl to savo esmėje rūpestis nėra kasdieninis ir paviršutiniškas. Jis yra, kaip sakėme, žmogaus būsena nebūties akivaidoje. Tai yra atsitiktinės būtybės būsena, būtybes, kuri gali nebūti ir toėl rūpinasi, kad būtų. Rūpestis todėl yra įaustas į pačią ontologinę žmogaus sąrangą. Jis išreišia nuolatos esančią nebūties grėsmę šitai atsitiktinei būtybei, kokia yra žmogus. Žmogus egzistuoja rūpindamasis, nes jis egzistuoja pripuolamai. Rūpestis kaip tik ir yra žmogaus noras šitoje pripuolamybėje išsilaikyti, nes pripuoplamybė visados yra gresiama išnykti, kadangi ji neturi pagrindo pati savyje.
Tačiau šalia rūpesčio, šalia šios plačios ir gilios egzistencinės nuotaikos, kurią taip labai pabrėžia dabarinis pasaulis, Jobo kyga kelia kitą nuotaiką, kuria yra būdingas žmogaus būvimas žemėje, būtent skundą. Visa Jobo...