1804 m prancūzijos civilinio kodekso ir 1900 m vokietijos civilinio kodekso palyginimas

Teisės referatai
Referatas
 5
Microsoft Word 72 KB
7 puslapiai

1804 m. Prancūzijos civilinis kodeksas iš pradžių vadintas Prancūzų civiliniu kodeksu, o vėliau oficialiai turėjęs Napaleono kodekso pavadinimą, buvo klasikinė naujosios civilinės teisės ir pirmoji šios epochos kodifikacija. Kodeksas įtvirtino feodalinių santykių likvidavimą, lygų visų prancūzų teisnumą, principus, užtikrinančius aukštesnį visuomeninių santykių raidos lygį.
Manoma, kad Prancūzijos 1804 m. civilinis kodeksas yra išsamiausias kodifikacijos darbas (jis apėmė visus pagrindinius civilinės teisės institutus), pasirodęs Vakarų Europoje. Kodeksas pasižymėjo nuosekliu dėstymu, aiškiu civilinių teisinių institutų traktavimu, glaustomis, be kazuistinių detalių fomuluotėmis.
1900 m. Vokietijos civilinis kodeksas savo dėmesiu nuosavybei, sutarties laisvei ir tradicinei šeimai primena Prancūzų civilinį kodeksą, jis kartu atspindi daug įvykusių permainų. Svarbiausia, kad keletas Vokietijos civilinio kodekso nuostatų ima pripažinti iš tam tikrų privačių teisių išplaukiančias socialines pareigas, taip pat idėją, kad teisėmis negali būti piktnaudžiaujama.
Kartu Vokietijos civiliniame kodekse atsispindėjo ir šalies ekonominės bei teisės raidos ypatybės, o kai kuriais atvejais, ypač žemės santykių srityje, buvo palikta galioti partikuliarinė teisė.
Vokietijos civilinis kodeksas buvo parengtas su nė vienam ankstesniam įtatymų leidėjui nebūdingu preciziškumu, teisinės sąvokos kodekse tiksliai apibrėžtos ir toliau visur griežtai vartojamos viena ir ta pačia prasme. Tačiau čia nemažai galimų nevienareikšmiškai suprasti neteisinio pobūdžio kriterijų, suteikiančių daug erdvės normoms interpretuoti. Kodekso normos dėstomos abstrakčiomis sąvokomis, jos dažniausia formuluoja tik pagrindinius principus, vengdamos kazuistinio konkrečių galimų atvejų teisinio reguliavimo, taigi jo turinys gerokai abstraktesnis nei Prancūzų civilinio kodekso, kalba sunkoka, straipsniai griozdiški, o tai galima pateisinti nebent tuo, kad įstatymų leidėjas savo kūrinį skyrė ne platiesiems gyventojų sluoksniams, o teisininkų profesionalų korpusui. Galiausiai didžiulis kliuvinys neprofesionalui yra blanketinių normų gausa, tiesiog įpareigojanti skaitytoją, norintį teisingai išsiaiškinti kokį nuostatą, žinoti visą kodekso medžiagą.
Prancūzų civilinį kodeksą sudarė 2281 straipsnis. Jo tekstas buvo suskirstytas į Įvadini titulą ir tris knygas (dalis).
Vokietijos civilinio kodekso apimtis ganėtinai didelė: jis susideda iš 2385 straipsnių, kurie patys vidutiniškai yra dvigubai ilgesni nei Prancūzų civilinio kodekso straipsniai.
Į šią apimtį neįeina 218 Įvadinio įstatymo straispnių, kuriuose yra nurodymai...